Antanas Sutkus: fotografija – būdas bendrauti su žmonėmis

Stanislovas Žvirgždas

 

Prieš tris dešimtmečius kataloge „9 Lietuvos fotografai´ Antano Sutkaus fotografijų fenomeną bandė apibūdinti Skirmantas Valiulis: „Jo fotografijos visada labai paprastos, jų kompozicija, jų vaizdinis sprendimas net lakoniški, bet turinys visada labai kondensuotas, nuteikiantis žiūrovą giliems apmąstymams ir skatinantis įsijausti.´

„Fotografija – mano būdas bendrauti su žmonėmis. Mano svarbiausias tikslas – sukurti mūsų laikų žmogaus psichologinį portretą´,– jubiliejinės parodos atidaryme kalbėjo Sutkus.

Rytų kritikus nuo pat kūrybos pradžios stebino Sutkaus drąsa ne tik sulaužant socrealizmo kanonus, bet ir klasikinę grožio sampratą. Vakarų – žmogaus tikrumas, atsivėrimas, išsilaisvinimas. Pats autorius tai pabrėžia, kaip Dievo dovaną: „Neturiu išankstinio nusistatymo kaip reikia fotografuoti – tai intuicija. Kartais ji gal nuveda ir klaidingu taku. Aš niekada negaliu paaiškinti, kas lemia mano pasirinkimą, bet fotografijos nemoku sugalvoti. Būna, kad ilgą laiką ji negimsta… Mėgstu dokumentalumą? Galbūt, bet tik per dvasinį kontaktą su portretuojamuoju, tik tuo momentu, tu skverbiesi į žmogaus sielą, geroj fotografijoj ten ir esi…´ Nepailstančio stebėtojo, neteisiančio ir neginančio, nedemaskuojančio ir negarbinančio, tik savo išgyvenimus mums pasakojančio ­ menininko nuotraukose sunkus, bet sodrus gyvenimas, regis, pats formuoja ryškius charakterius, žaismingas kaimo ar miesto gyvenimo scenas. Autorius, abstrakčiai vaizduodamas plačią mūsų krašto gyvenimo panoramą, sukuria universalios vertės estetinius ir psichologinius vaizdus, atskirame individe, kaip Lietuvos visuomenės tipologijoje išryškina visuotinai svarbius dalykus, reiškinius, tendencijas. Jo personažai tampa nacionalinių tradicijų ir tautos mentaliteto dalimi. Netgi elgetų ar kitų socialiai nusmukusių žmonių figūrose gerai matomas tautinis tapatumas, o šiuolaikinių lietuvių veiduose atsispindi šio tapatumo irimas ir kultūrinis susvetimėjimas, atsiradęs plūste plūstant vakarietiškoms madoms bei pasaulėžiūroms ir besąlygiškai jas perimant. „Dabar jau nebefotografuoju kaimo žmonių, nes mano personažai arba visiškai prasigėrė, arba išmirė´,– prisipažįsta Sutkus. Ne inscenizuotos, bet drauge ir ne grynai reportažinės Sutkaus fotografijos išsaugojo „nueinančio pasaulio´ akimirkos pulsavimą, jose užfiksuota pokario kartos liūdna, tragiška, o retsykiais ir linksma istorija. Ypač išraiškingi senų žmonių portretai, kurių metų raukšlių išvagotus veidus gali skaityti kaip įdomiausią romaną. Fotografinio stebėjimo meną – žmogaus pažinimo procesą pakylėjęs iki meistriškumo viršūnių, autorius sutelkia dėmesį ne į save ar savo biografiją, bet į susitikimus, bendravimą su kitais žmonėmis. Sutkaus fotografijų ciklas „Lietuvos žmonės´ – tai charakterių studijos, atskleidžiančios žmogaus orumą, jo dvasios didybę ano meto socialiniame fone.

Iš pradžių, tik pažvelgus į Sutkaus nuotraukas, atrodo, kad autorius pasirenka pernelyg jau paprastus siužetus, minimaliai naudojasi meninės raiškos priemonėmis, kuria lakoniškas kompozicijas. Tačiau atidžiau įsižiūrėję rasime ypač kondensuotą mintį, skatinančią žiūrovą ir giliai susimąstyti, patirti nepakartojamus išgyvenimus. Autorius atskleidžia ne tik vidinį prieš objektyvą stovinčio žmogaus pasaulį, bet ir filosofiškai gilinasi į žmogaus būties problemas. Labai dažnai Sutkus kalba apie graudžius, melancholiškus dalykus, tačiau niekada nenuteikia žiūrovo pesimistiškai, nes autoriaus tikėjimas žmonėmis, jo humanizmas išsikristalizuoja iš karčios, negailestingos, tiesmukos tiesos, iš dramatiškų žmogaus gyvenimo prieštaravimų ar susidūrimų. Mažame gyvenimo fragmente, per trumpą laiką autorius įžvelgia visą žmogaus egzistavimo sudėtingumą ir esmę, apnuogina mūsų pačių vidinį pasaulį, išvaduoja psichiką nuo dvasinių perkrovų, sprendžia gilias ir slėpiningas būties problemas. Autorius ieško tinkamiausios akimirkos aparato užraktui nuspausti, tačiau ne to standartinės, surežisuotos ar mums jau seniai įgrįsusios, įprastos akimirkos. Jis visada suranda tą vienintelį, netikėtą momentą, apčiuopia vaizdo paradoksalumą, net, regis, pačiose banaliausiose temose. Būtent netikėtumas, pamatytas kiekviename siužete, tipe ar kompozicijoje, ir padeda autoriui realiai perteikti gyvenimo reiškinius, o jo sukurti vaizdai tarsi balansuoja ant netikėto ir įprasto požiūrio ribos.

Vaizduodamas atskirą individą ar reiškinį Sutkus pasakoja apie visiems svarbius dalykus. Jo nuotraukų kompozicijos ir asociatyvus turinys yra pakankamai įtaigūs, kad žiūrovo mintyse pažadintų prisiminimus apie prarastą laiką. Nors nuotraukos, žvelgiant į jas per laiko apnašas, atrodo be galo tolimos, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs pajunti artumą: tarsi visa tai mums patiems nutiko, tarsi mes patys čia vaizduojami. Nors dauguma nuotraukų nufotografuotos prieš tris dešimtis metų ir tik dabar mums parodytos, jos neprarado savo žavesio ir grožio, nes tai nėra vien sausi kasdienybės dokumentai. Tai, ne dokumentiškumo ir meniškumo samplaka būdinga lietuvių fotografijos mokyklai ­ tai didelio humanisto požiūris į vaikystę, jaunystę ir senatvę, gyvenimą ir mirtį, tai prisiminimas apie praeitį ir šviesesnės ateities viltis …

Ilgus metus, nuo pat tos akimirkos, kada Sutkus pasireiškė kaip iniciatorius ir vienas iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos įkūrėjų, jis buvo tarsi dviejuose asmenyse: administratoriaus ir menininko. Retsykiais atrodė, kad jis, būdamas autoriumi, pats sau griebdavo už gerklės, besirūpindamas vien bendro reikalo sėkme. Daugelį metų Sutkus fotografavo tik probėgomis, dažnai nespėdamas net kontrolinių atspaudų pasidaryti. Nebuvo laiko spausdinti nuotraukas, o, be to, ir cenzūra „netinkamų´ kadrų nepraleisdavo. Nežiūrint nuolatinio atitrūkimo nuo tiesioginės kūrybos, jis savo darbuose neprarado vieningumo ir nuoseklumo. Jo fotografinis kelias galėtų būti pavyzdžiu, kaip veik iškart, dar jaunystėje, galima surasti viso gyvenimo ciklą – temą ir ją vėliau nuolatos vystyti bei gilinti. Tokia neišsemiama tema Sutkui tapo mūsų krašto tautinių tipų ir charakterių lobynas. Užaugęs kaime ir niekada su juo nenutraukęs ryšių, menininkas puikiai pažįsta savo herojus – paprastus Lietuvos žmones ir lieka ištikimas ne tik pamėgtai temai, bet ir pasirinktai fotografinei stilistikai. Išskirtinis fotografo bruožas – nepertraukiama minties, požiūrio, pajautimo ir formos vienovė. Sutkaus darbo maniera nesikeitė per visus fotografavimo metus. Fotografijos keitėsi tik tiek, kiek keitėsi paprastų lietuvių gyvenimas, kaimo ar miesto tradicijos.

Įdomu, kad skirtingai negu daugelis jo kolegų, kurie naudojo ir šiandien savo kūryboje tebenaudoja įvairiausias meninės raiškos priemones: „paslėptą´ ar „įprastinę´ kamerą, trumpo židinio nuotolio objektyvus ir t.t. vien tam, kad kiek įmanoma giliau ir pilniau atskleistų nuotraukoje žmogaus charakterį, Sutkus, regis, demonstratyviai pasilieka „senamadišku´. Tik kruopščiai ištyrinėjus jo nuotraukas galima nustatyti, kokios raiškos priemonės buvo panaudotos, nes viskas giliai slypi fotografiniame audinyje. Gal todėl tas artumas, kuris atsiranda autoriui tiesiogiai bendraujant su savo herojais, niekur neperauga į įkyrų beceremoniškumą ar familiarų nesivaržymą. Visi žmonės Sutkaus fotografijose atvirai, tiesia žvelgia į objektyvą, bet visada išsaugo savo autonomiją, kurios nesugeba sugriauti net visa matanti fotoaparato „akis´. Ir herojus, ir menininkas įdėmiai stebi vienas kitą tarytum apčiuopdami kažkokią jau beišsprūstančią paslaptį, ir suprasdami, kad ji vis tiek išsprūs. Autorius be galo jautrus tai psichologinei būsenai, kai žmonės, stovintys šalia, kiekvienas galvoja savo. Pats būdamas ryškia, iškart į akis krentančia asmenybe, menininkas visus aplinkinius žmones matuoja savo matu. Gal todėl visi jo kompozicijų herojai, net kūdikiai ir paaugliai, įgauna kažkokį didybės požymį, kuris, žinantiems ir vertinantiems Sutkaus kūrybą žmonėms, yra tarsi autoriaus firminis ženklas.

Be to, Sutkus beveik niekada nesinaudoja rakursu – žemu ar aukštu fotografavimo tašku. Jis bevelija gyvenimo tikrovę atitinkančias kompozicijas, kurias ir žiūrovas šimtus kartų matė „plika akimi´. Prisimindamas savo, o drauge ir mūsų visų „basakoję vaikystę´ ar vartydamas „užmirštus memuarus´ autorius pažvelgia į prabėgusį, tačiau ne prarastą laiką jau seniai iš trumpų kelnaičių išaugusio berniūkščio akimis. Jis dėlioja nuotraukas į dabar ganėtinai retą „fotoatsiminimų´ ciklą, kuriame epinį požiūrį į gyvenimo, būties problemas pakeičia natūrali, lyrinė nuotaika. Daugelis šio ciklo kompozicijų, neturinčių savyje nė lašelio verksmingo sentimentalumo, regis, kviečia žiūrovą būti bendraautoriumi ir savo medžiagine, siužetine sandara nukreipia jį į savo paties prisiminimus ar asociacijas. Atrodo, kad mes fotografo padedami pakliuvome į mums pažįstamą artimų žmonių pasaulį. Žmogaus būdą, nueitą gyvenimo kelią, patirtus vargus, negandas ar džiaugsmo akimirkas Sutkus atskleidžia be grotesko ar pataikavimo, netgi dažnai nuspėja savo herojų sugebėjimus, kuriems nebuvo lemta realizuotis. Situacijų konkretumas, charakterių tikroviškumas, poelgių aiškumas, minčių taurumas – viskas liudija apie kartje-bresonišką šių fotografijų autoriaus akies taiklumą. Personažai tokie gyvi ir tikroviški, kad retsykiais, regis, atsiskiria nuo savo sutvėrėjo ir egzistuoja savistoviai ir nepriklausomai.

Sutkaus nuotraukose nerasime polinkio į efektingus rakursus, šviesos ir šešėlio dramatizmą, abstrakciją ar koliažus. Jis – grynos, nemanipuliuotos fotografijos meistras. Sustabdytai akimirkai, gyvenimo tiesos momentui jis suteikia gilumo ir simboliškumo, atsisakydamas bet kokių teatrališkų ar abstrahuojančių būdų.

Sutkaus portretai pasak vieno filosofo jam primena tūkstančius Budos atvaizdų budistų šventyklose. Ten iš visų pusių mirguliuoja veidai, kuriuose atsispindi visos žmogaus gyvenimo būsenos: Buda išmintingas, Buda susikaupęs, Buda liūdintis, Buda nugrimzdęs savyje, Buda žvelgiąs į pasaulį ir t.t. Menininko sukurti paprastų žmonių portretai tarsi tos Budos skulptūros: nuotraukose pavaizduota daugybė skirtingų herojų, tačiau juos visus jungia palengva atsiskleidžianti žmogiškojo gyvenimo esmė.

„Esu įsitikinęs, kad savo nuotraukomis galiu apie žmogų daug daugiau pasakyti, negu patiriu su juo bendraudamas. Akis – jautrus fotografo instrumentas, o akis žvelgianti pro objektyvą – dar jautresnis. L. van Beethovenas rašė muziką būdamas kurčias, o man atrodo, kad tikrai talentingas fotografas galėtų fotografuoti ir aklas. Tik nežinau, kaip tada su šviesa būtų´,– samprotauja jau šeštą dešimtį pradėjęs autorius.

Lietuva nedidelė, tačiau nemažai talentų turinti Europos valstybė. Jos vaikai muzikoje, dailėje, poezijoje, architektūroje, kine ir, suprantama, fotografijoje prisidėjo prie XX amžiaus kultūros ir meno suklestėjimo. Svarus ir lietuvių fotografų, tarp kurių vienas žymiausių – Antanas Sutkus, indėlis į Lietuvos ir pasaulio fotografijos meną.